Stansų vakarai

Stansai arba dar vadinami posmai – tai Amžinybės Giesmė, kurią mums perdavė Selimas Aiselis. Ji sudaryta iš neilgų posmų, kurių žodžius galima dažnai kartoti, deklamuoti, dainuoti ir leistis į neišsemiamą jų prasmių gausą.

Kiekviena eilutė ateina iš meilės, laisvės ir žinių vietos: tai dvasinis šaltinis, iš kurio kyla visų civilizacijų tiesos ir paslaptys. Tarsi senovinė išminties žinia, šis balsas – laiko pradžios aidas – skirtas šių dienų vyrams ir moterims.

Akivaizdus yra Stansų reikšminis ryšys su senosiomis dvasinėmis žiniomis – senovės Rytų tradicijų, Artimųjų Rytų sufijų, šventųjų Indijos rišių, antikos bei ankstyvosios krikščionybės, o taip pat su šventosiomis Knygomis (Biblija, Tora, Koranu).

Tai išminties poezija ir meilės daina – tai tarsi kvietimas šokiui, siekiant įveikti vidinę tuštumą, vienatvę ar nostalgiją.

Amžinybės Giesmėje (jos stansuose) pateikiamas vienas kuris nors vidinio žmogaus virsmo aspektų – elgesys, kurį turi įkūnyti tikrasis savęs, Tiesos ieškotojas.

Kiekvienas iš šių stansų – tai yra raktas, atveriantis sielos duris, tam, kad pasiektume širdies gelmę.

Negalimas joks judėjimas į priekį, jei nereikšime geranoriškumo, - sako mums Selimas Aiselis.

Viena iš stansų reikšmių yra ta, kad jie yra lyg vaistas ir fiziniam kūnui, ir sielai, ir dvasiai.

Stansų poveikio potencialas yra didžiulis, - mums net sunku įsivaizduoti, koks jis...

Dainuodami stansus – turime progą pasiekti vidinės ramybės, kuri padeda išgydyti ir atverti širdį.

Stansų vakarų metu jūs išgirsite daugiau komentarų apie stansų prasmę, dainuosime juos kartu ir gilinsime suvokimą apie kiekvieną dainuojamą stansą, leisdami jų teigiamam poveikiui nutiesti kelią į gilesnį savęs suvokimą, išgijimą ir pažadinti smalsumą atsiverti paslaptingai gelmei, kuri dar gali mus paliesti...

Vidinė tyla

Žemės sūnūs ir dukros,
Noriu išmokyti jus
Vidinės tylos
Jinai – tai apsiaustas, kuriuo
Apsigaubia Išminčiai.
Kiekvienas jų žodis –
Žvaigždė.
Ji nušviečia žmogui naktį.
O kalbos jų – tarytum saulės,
Jos prikelia naujas dienas.

Švelnumas

O Žemės dukra
Noriu išmokyti tave
Švelnumo
Jis šypsenoj ant Tavo lūpų
Ir žodžiuos visada geruos
Jis tavo žvilgsny atidžiam
Ir delnuose, kurie veriasi
Atiduoti, atiduoti
Ir galiausiai priimti
Atiduoti ir galiausiai priimti.

Gydymas

O Žemės sūnau,
Noriu išmokyt tave
Gydymo

Išgydyt kūną
Paralyžiuotieji, kad šoktų
O nebylieji – uždainuotų
Išgydyt sielą
Paklydusių kely
Ir pradžiuginti liūdnuosius.

Tai – ta jėga, kuri teka
Iš širdies į rankas.