Savęs pažinimas Meditatyvių judesių pagalba

Savęs pažinimas Meditatyvių judesių pagalba

Be kitų funkcijų, Samadevos gestų eufonijos „Meditatyvūs judesiai“ perteikia alfabeto raides erdvėje. Šie judesiai kilę iš labai senos farmakopėjos – Didžiosios medikamentų knygos (medikamentas = dvasios priežiūra). Kiekvienas iš judesių dėl savo įtakos organų, psichinei ir energinei sistemoms išties gali būti laikomas medikamentu. Nenuostabu, kad juos praktikuodami kai kurie žmonės ima jaustis geriau, fiziškai ir psichologiškai, o kartais ir pagyja; tad jie taip pat vadinami „Gydančiais judesiais“.

„Meditatyvių judesių“ praktikavimas neabejotinai yra veiksmingiausia priemonė tiems, kurie savo kasdieniniame gyvenime atlieka atidumo ir savęs stebėjimo praktikas, kadangi specifinis jų atlikimas reikalauja intensyvaus koncentravimosi ir savitvardos. Jei išsaugome pradedančiojo dvasią, judesių praktikavimas kaskart tampa naujų atradimų šaltiniu, o labiau pažengusiųjų susidomėjimas nuolat atsinaujina.

Fizinio kūno sąmoningo suvokimo vystymas

Daugumos vakariečių santykis su fiziniu kūnu labai prastas: išskyrus sportavimą ir bazines anatomijos bei psichologijos žinias, žmonės visai nepažįsta savo kūno. Meditatyvių judesių praktikavimas vysto tikrą sąmoningumą kūnui, tam tikrą jautrumą – suvokimas tampa subtilesniu, kas leidžia adekvačiau panaudoti šį įrankį savo sielos naudai. Praktika taip pat sukuria idealias sąlygas savistabai bei sąmoningam kūno funkcionavimo suvokimui. Kai mes sąmoningai stebime save judant, išmokstame geriau pažinti kūną, tarsi tai būtų pažintis su žmogumi: tam, kad jis gerai tarnautų, turime pripažinti jo teises, poreikius bei savigarbą. Tik tuomet jis gali tarnauti iš tikrųjų.

Tikra psichoterapija kūnui

Pradžioje labiau už viską reikia išmokti „būti savo kūne“, įeiti į dėmesingumo, sąmoningumo energiją. Kai kurie galbūt sakys, kad jie tai daro meditacijos metu arba kasdienybėje, stebėdami save sėdinčius, stovinčius, gulinčius, einančius… Galbūt. Nepaisant to, Meditatyvių judesių praktikavimas labiausiai leidžia atrasti tai, ką atliekame negrakščiai: kaip prastai vaikštome, kaip neteisingai atsigulame, atsisėdame… ir tai nepakeičiamas etapas, kad galėtume išsilaisvinti iš automatizmų ir sąlygotumų, kurių taip sunku ar net neįmanoma pastebėti įprastame gyvenime. „Meditatyvūs judesiai“ sukuria ypatingas sąlygas, kad pradėtumėme vystyti kitokį dėmesį sau patiems ir ypač mūsų mechanizmams. Palaipsniui išmokstame išties atpažinti savo disfunkcijas, o tai – galimo pokyčio pradžia. Išmokstame, pavyzdžiui, pamatyti, kad įprastai turime pernelyg daug įtampų. Iš tikrųjų, daugiau nei 600 raumenų grupių, keli tam tikri raumenys mums nepastebint yra nuolat įtempti, lyg būtume sugniaužtas kumštis. Be to, šios nuolatinės įtampos yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių turime koncentracijos, atminties, užmiršimo problemų ir kitų trūkumų: didžiąją dalį turimos energijos nesąmoningai ir nenaudingai skiriame palaikyti įtampai raumenyse! Taip pat išmokstame pamatyti, kad visą laiką esame užsiėmę vienos ar kitos kūno dalies judinimu, visąlaik susijaudinę, atliekame daug bereikalingų nervingų judesių, kurie taip pat yra didelis energijos praradimas.

Pradėję įsisąmoninti nervingus judesius ir įtampas galime sustabdyti energijos praradimą geriau kvėpuodami ir atsipalaiduodami. Ši dviguba darbo ašis yra ir tiesioginė psichoterapija kūnui, vedanti į daugybės užslopintų įtampų pašalinimą ir stiprinanti nervinę sistemą, kurios būklė priklauso nuo didelės dalies mūsų gaunamų įspūdžių iš aplinkos. Taigi, „Meditatyvūs judesiai“ turi globalų efektą: pozityviai veikdami kvėpavimą ir kraujotaką jie leidžia geriau prisisotinti deguonies, kartu daro įtaką emocijų ir minčių kokybei, kurias veikia mūsų blogi fiziniai įpročiai labiau, nei mums atrodo. Pabandykite, pavyzdžiui, mąstyti aiškiai būdami laisvai įsitaisę fotelyje… tuomet išsitieskite – ši paprasta patirtis, jei esate labiau pastabūs, jums parodys skirtumą! Štai, ką galima pasiekti ar link ko vystytis praktikuojant „Meditatyvius judesius“.

Sakralūs judesiai, leidžiantys transformuotis viduje

„Meditatyvūs judesiai“ yra sakralūs judesiai, kurie praeityje sudarė Išminties mokyklų slapto mokymosi dalį; šiandien jie tapo atviri visuomenei ir jau pasireiškė kita forma jogoje, taiči čuan judesiuose, euritmijoje, Aleksanderio technikoje, Botmerio gimnastikoje ir t.t., prarasdami savo tam tikras esmines savybes.
Samadevos gestų eufonijos kontekste „Meditatyvūs judesiai“ duoti pasauliui Ketvirtojo kelio Meistro, taigi pateikti teisingoje dvasioje. Dėl to, be abejonės, jie turi esminę dvasinę dimensiją: tai tam tikra Darbo su savimi forma, leidžianti transformuoti vidų su sąlyga, kad praktika vyksta sąmoningai ir ne vien dėl jos grožio ar sveikatos sumetimų. Tiesiogiai eksperimentuojant šis darbas leidžia suprasti tam tikrą žinojimą, kurio negalima pažinti kitu būdu. Visi praktikuojantys sutinka, kad kuo daugiau praktikuoja, labiau pajunta atrandantys žinojimą, ateinantį tarsi iš labai toli. Be to, „Meditatyvių judesių“, kaip ir kitų Gestų eufonijos judesių savybė ta, kad net jei jie nėra praktikuojami tobulai, pamažu judesio archetipas (= morfogeninis laukas) rezonuoja mumyse ir išlaisvina atverdamas, ištiesindamas tai, kas sulinkę, struktūruodamas mūsų kūną ir smegenis.

Meditatyvūs judesiai – kaip tai veikia?

Kas vyksta, kai mes praktikuojame vadinamuosius Gurdžijevo judesius, taiči čuan, euritmiją, Samadevos gestų eufoniją ar jogą? Kūnas atlieka judesius ir, visų pirma, mes jį iškart susiejame su intelektualiniu centru, nes turime judesius išmokti arba dėl to, kad į juos nukreipiame sąmoningą dėmesį. Sąmoningai suvokiame judesius, kuriuos atliekame ir tokiu būdu iškart atsiranda ryšys tarp judėjimo centro ir intelektualinio centro. Pagal visus požymius daug lengviau sąmoningai suvokti fizinį kūną praktikuojant lėtus judesius nei dinamiškus, nes, kaip ir sėdint ir nejudant, sąmoningumo energijos mobilizacija yra daug svarbesnė.

Taigi „Meditatyvūs judesiai“ labai stipriai struktūruoja intelektualinį centrą. Išties, kuo judesiai lėtesni, tuo labiau jie struktūruoja intelektualinį centrą, bet taip pat, su laiku, ir emocinį centrą. „Judesių“ įtaka emociniam centrui yra labai ypatinga. Kuo „judesiai“ greitesni ir dinamiškesni, mažiau struktūruojamas intelektualinis centras, o emocinis centras ne labiau struktūruojamas, o išlaisvinamas to, kas vadinama katarsio jėga. Kuomet greiti judesiai yra struktūruoti, jie daro išlaisvinančią bei lengvai struktūruojančią įtaką emociniam centrui. Bet kadangi dažniausiai jie nėra struktūruoti, kaip įvairiose laisvo šokio formose, vienintelis vykstantis procesas – emocijas išlaisvinantis katarsis. Tai priežastis, dėl kurios toks „šokio Meistras“ kaip Gurdžijevas nepripažino nei laisvo šokio, nei emocinio katarsio. Jo naudoti katarsiai yra lėti, ne įnirtingi, švelnūs ir besivystantys su laiku, dėka judesių, kurie labai struktūruoja, arba yra nepaprastai lėti, arba atliekami ramiai sėdint, kuomet struktūruojantį poveikį daro kvėpavimas, be katarsio. Taigi kuomet katarsis būna išprovokuotas ramume, lėtų judesių, poveikis yra struktūruojantis, nes energija negali eiti visomis kryptimis iš karto. Laisvų, nestruktūruotų judesių tendencija – paprasčiausias įtampos atpalaidavimas. Iš čia kyla jaunimo pomėgis šokti bet kaip, nes tokie šokiai paviršutiniškai išlaisvina per daug sukauptų įtampų.

Emma Thyloch
Psicho-fizinių praktikų specialistė
bei Samadevos Gestų Eufonijos bendraautorė